Naujiena

To paties gamintojo kibirėlių maisto atliekoms rūšiuoti, kokius gyventojams dalina Vilniaus, Panevėžio, Molėtų ir kai kurių kitų Lietuvos miestų savivaldybės, Italijoje gyvenančios Jurgitos namuose yra šeši, tik skirtingų dydžių. Tačiau bet kada išnešti iš namų sukauptų atliekų ir išmesti į konteinerį, kaip būnant Vilniuje, moteris negali. Skirtingos atliekų grupės išvežamos tik numatytomis dienomis ir tik tuomet, kai yra tinkamai išrūšiuotos – kitaip liksi ir su savo šiukšlėmis, ir dar gausi baudą. Lietuvoje bausti neskubama, bet ar gera valia galima pasiekti rezultatų?

 Italija Europos Sąjungoje pirmauja pagal atliekų perdirbimo rodiklius. Tvarumo naujienų portalas „Circular Economy Network“ skelbia, kad šalyje yra perdirbama 72% visų atliekų, nors 1997-aisiais net 80 proc. atliekų buvo šalinama sąvartynuose. Tiesa, šiaurinėje Italijos dalyje atliekų tvarkymo rodikliai gerokai aukštesni nei Pietų Italijoje, bet atsakingo rūšiavimo kryptis aiški.

Maisto atliekos Milane pradėtos rūšiuoti nuo 2012-ųjų, o visoje Italijoje – nuo 2016-ųjų. Elgtis atsakingai Italijos gyventojams apsimoka, nes rūšiuojantys, kaip ir kompostuojantys maisto atliekas už atliekų tvarkymą moka mažiau. Jei viską mesi prie mišrių atliekų ir jų norėsi atsikratyti dažniau nei kas dvi savaites, teks primokėti. Pakuočių atliekų surinkimas ir tvarkymas Italijoje, kaip ir Lietuvoje, vykdomas už tai atskirai nemokant. Pakuočių atliekų tvarkymas įskaičiuojamas į produktų kainą.

Jurgitai ir Alessandrui tai teko patirti prieš metus, kai išnuomavo savo butą Kaljario mieste, Sardinijos salos pietuose. Nuomininkas, kaip paaiškėjo, neįsigilino į rūšiavimo sistemą ir galiausiai už atliekų tvarkymą tais metais teko sumokėti daugiau nei įprastai – apie 400 eurų. Vidutiniškai namų ūkis už atliekų tvarkymą Italijoje moka 325 eurus per metus.

Kada ir kokį konteinerį išnešti į gatvę, šiuo metu nuosavame name gyvenanti Jurgita pasitikslina popieriniame tvarkaraštyje, nors yra galimybė atliekų išvežimo ritmą sekti telefono programėlėje.

„Skirtingi vežėjai atvyksta skirtingo tipo atliekų. Vieni surenka maisto atliekas, kiti – plastiką ir skardines, dar kiti – po rūšiavimo likusias atliekas. Pakuotėms privalu naudoti skaidraus plastiko maišus, kad aiškiai matytųsi, ar neprimetei, ko nereikia. Jei prastai išrūšiavai, tavo maišo tiesiog nepaims ir turėsi laukti, kada atliekos bus surenkamos kitą kartą, pavyzdžiui, po dviejų savaičių“, – pasakoja Jurgita ir priduria, kad ne visi paklūsta tokiai tvarkai. Kaip ir pasitaiko Lietuvoje, kai kurie italai vežėjų nepaimtas atliekas iš įsiūčio nudrebia tiesiai gatvėje, numeta prie prekybos centro ar pakrūmėje, ypač Pietų Italijoje.

Maisto atliekos ya surenkamos kas 3-4 dienas. Jas privalu mesti į biologiškai skaidžius maišelius ir svarbu jų nepergrūsti, kad transportuojant nesuplyštų. Nuotoliu dirbanti ir dalį laiko Lietuvoje, dalį – Italijoje gyvenanti Jurgita dėl atsargumo maisto atliekas deda į dvigubą maišelį, nes kelis mėnesius pastovėję jie ima irti tiesiog rankose.

Kaip ir Lietuvoje, prie maisto atliekų nevalia mesti sauskelnių bei kitų higienos priemonių, nuorūkų, saldainių popierėlių bei kitų pakuočių, taip pat susiurbtų dulkių ir smulkių atliekų.

„Gyvenant name tokia griežta atliekų tvarkymo sistema Italijoje nekelia didelių nepatogumų. Kur kas sudėtingiau gyvenantiems bute. Gerai, kad daug kur yra balkonai – ten italai dažnai laiko rūšiavimo konteinerius, o atėjus išvežimo laikui visi neša vienos ar kitos spalvos kibirus į gatvę ir palieką, kad naktį atliekų tvarkytojai surinktų. Rytą kiekvienas savo kibirą pasiima ir nešasi į namus.

Supainiojai dienas? Niekam nerūpi. Jei tokia sistema būtų Lietuvoje, žmonės turbūt išprotėtų!“ – juokiasi pašnekovė.

Jurgitos mylimasis Alessandras dažnai tarsteli, kad Lietuvoje šiuo klausimu yra nepalyginamai paprasčiau: gali šiukšles iš namų išnešti tada, kada nori, o rūšiavimo klaidos nevirsta baudomis ar nepatogumais.

Pasididžiavimo verta Jurgita vadina vienkartinių gėrimų pakuočių užstato sistemą, kai atliekoje žmogus mato 10 centrų vertės galimybę. Taip pat ją džiugina dalinimosi gerais daiktais stotelės DĖK’ui – tokių iniciatyvų Italijoje jai stinga.

Visgi Jurgita jaučia, kad, nepaisant patogios atliekų išmetimo galimybės, motyvacijos rūšiuoti tiek maisto atliekas, tiek pakuotes vilniečiams stinga.

„Matant, kad ir maisto atliekos, nors ir atskirtuose maišeliuose, ir likusios po rūšiavimo išvežamos ta pačia šiukšliaveže, nori nenori imi abejoti, koks šitokio rūšiavimo tikslas.

Taip pat nei vienas iš mano artimųjų negalėtų pasakyti, kas ir kaip perdirba vienų geriau, kitų prasčiau išrūšiuotą plastiką ar popierių. Atsakymų į tokius elementarius klausimus dauguma, deja, neturi“, – pastebėjimais pasidalino Jurgita.

Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro direktoriui Tomui Vaitkevičiui smalsu išgirsti apie rūšiavimo patirtis kitose šalyse bei pačiam jas stebėti keliaujant, tačiau vertinti konkrečios sistemos efektyvumo be gilesnės analizės neskuba.

„Atliekų surinkimas, kai reikėdavo su šiukšlių kibiru bėgti iki kieme pypsinčios šiukšliavežės, lietuvių sąmonėje yra praeitis. Esame kiek išlepę, lyginant su minėtais italais, norime, kad konteineris stovėtų ne toliau nei 60 metrų iki namų ir būtų galimybė šiukšles išnešti bet kada. Jei konteineris pripildytas, pykstame ir leidžiame sau tuomet mesti atliekas į bet kurį artimiausią konteinerį.

Beje, Italijoje nėra vieningos atliekų tvarkymo sistemos. Keliaudamas mačiau veikiančias ir konteinerių sistemas, kurios mažai skiriasi nuo mūsų.

Kiekviena šalis, kiekviena savivaldybė pasirenka savo kelią ir siekia geriausių rezultatų. Nacionalinės ir vietinės atliekų tvarkymo sistemos susiformuoja palaipsniui, orientuojantis į sektinus pavyzdžius, mokantis iš klaidų, atsižvelgiant į gyventojų įpročius, temperamentą. Pavyzdžiui, maisto atliekų rūšiavimas į oranžinius maišelius, kuris šiuo metu naudojamas Vilniaus regione, yra nusižiūrėtas iš Skandinavijos šalių bei parinktas įvertinus tai, kad visuotinės konteinerinės sistemos įrengti Vilniuje iš esmės neįmanoma.

Visos sistemos yra geros ir visos – netobulos. Tobulesnėmis jas gali padaryti ne tik infrastruktūra, bet ir žmonių pastangos laikytis numatytos tvarkos”, – pabrėžė T. Vaitkevičius.