Naujiena

Jau mėnuo, kai Ukrainoje, Lucko sąvartyne dirba dovana iš Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro. Tai – 50 tonų sveriantis grunto tankintuvas „Bomag“, suspaudžiantis atliekų sluoksnį sąvartyne 2–3 kartus. Skirtingai nei Lietuvoje, Ukrainoje sąvartynuose šalinamos beveik visos atliekos, legalių ir nelegalių sąvartynų skaičiuojama apie penkis su puse tūkstančio. Ukrainiečiai stengiasi šią situaciją keisti pagal Europos standartus. Tik ar prasminga rūpintis sąvartynais, kol šalyje vyksta karas? Tokie klausimai specialistus glumina.

Reikalinga įvairi pagalba

Kai prieš trejus metus į Vilniaus regioninio nepavojingųjų atliekų sąvartyną Kazokiškėse darbuotojams buvo pristatytas naujas modernus tankintuvas, akiplėšiška Rusijos invazija į Ukrainą atrodė neįsivaizduojama.

Senasis tankintuvas, per trylika metų suspaudęs 2,5 milijono tonų atliekų, laukė savo pirkėjo. Prasidėjusi plataus mąsto invazija į Ukrainą ne tik sugriovė tūkstančių žmonių gyvenimus. Ji gerokai sulėtino europietiškos atliekų tvarkymo sistemos Ukrainoje kūrimą ir dar labiau apsunkino šioje srityje dirbančiųjų kasdienybę. „Karo įvykių šešėlyje lieka kasdienis ukrainiečių gyvenimas ir kasdieniai poreikiai: energijos bei vandens tiekimas, atliekų tvarkymas. Jei prieš karą trūko lėšų europietiškiems atliekų tvarkymo sprendimams, jų dabar trūksta dar labiau, kolegoms reikalinga įvairi pagalba. Taip kilo mintis tankintuvą – vieną būtiniausių įrenginių sąvartyne – padovanoti“, – istorija pasidalino VAATC vadovas Tomas Vaitkevičius.

Lucko sąvartyną tankintuvas iš Vilniaus pasiekė techniškai tvarkingas, įsitikinus, kad bus naudojamas ir prižiūrimas.

Stebina neatsakingi svaičiojimai

Komentatorių purkštavimai socialiniuose tinkluose, kad Ukrainoje reikia tankų, o ne naudoto tankintuvo, suerzino atliekų tvarkymo specialistą, bendrovės „Hidroterra“ Aplinkos inžinerijos padalinio vadovą Jurgį Valiūną. Atliekų tvarkymo situacija jam aiški lyg ant delno – kartu su kolegomis J. Valiūnas nuo 2019-ųjų Lvivo mieste Ukrainoje teikia konsultacijas rekultivuojant didžiausią Ukrainoje ir vieną didžiausių Europoje Lvivo (Gribovičių) buitinių atliekų sąvartyną bei statant mechaninio biologinio apdorojimo įrenginius. Juose bus apdorojama 250 000 tonų komunalinių atliekų per metus.

„Toks analogiškas naudotas tankintuvas rinkoje kainuoja apie 100 tūkst. eurų. Gaila, kad atsiranda žmonių, kuriems tai atrodo per mažai vertinga. Lengvabūdiški pasvarstymai, kad naudotas tankintuvas – tik metalo krūva, mažų mažiausiai suerzina“, – neslėpė J. Valiūnas. Jį stebina ir neatsakingi svaisčiojimai, esą nėra prasmės rūšiuoti atliekas ar gerinti atliekų tvarkymo sistemą, kai šalyje miestus ir kaimus griauna karas, kuriantis milžinišką taršą. „Karą išgyvenantys žmonės nevirsta žiurkėmis. Jie neturi užsikasti šiukšlėse dėl to, kad vyksta karas. Tvarkytis reikalauja žmogaus orumas“, – pabrėžė J. Valiūnas.
Nelegalūs sąvartynai – tarsi peilis sistemai

Atliekų tvarkymo situacija Ukrainoje J. Valiūną mintimis grąžina dviem trimis dešimtmečiais į praeitį, kai Lietuvoje imti naikinti sąvartynai ir nelegalūs šiukšlynai. Tik po Maidano revoliucijos 2014-aisiais išryškėjo Ukrainos siekis tapti Europos Sąjungos dalimi ir, kartu, siekti aukštesnių europinių gamtosauginių principų. Iki šiol 99 proc. sąvartynų šalyje neatitinka ES reikalavimų.

„Didžiosios dalies atliekų šalinimas sąvartynuose – ne pati didžiausias bėda. Pirmiausia bandoma susitvarkyti su nelegaliu atliekų šalinimu, ko vis dar pasitaiko ir Lietuvoje. Ukrainoje tokių nelegalių sąvartynų – tūkstančiai. Jie pakerta visą atliekų tvarkymo kainodarą, griauna organizacinius srautus. Prireiks 5–7 metų, kad situacija pasikeistų iš esmės. Yra savivaldybių, kur pokyčiai jau prasidėję: įrengiamos naujos, europinius reikalavimus atitinkančios sąvartyno sekcijos, užtikrinamas šiuolaikiškas filtrato tvarkymas. Projektus finansuoja tarptautinės finansinės institucijos, įvairūs fondai, paskolos. Lucke veikia filtrato valymo įrenginiai, o pagal sutartį su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku, gavus 15 milijonų eurų paskolos ir 6 milijonus eurų negrąžinamą dotaciją, ruošiamasi statyti mechaninio biologinio apdorojimo įrenginius“, – vardino pašnekovas.

Nori gaminti kurą iš atliekų

Specialistai iš Lietuvos patyrė, kad karo fone įgyvendinti numatytus projektus tampa nepalyginamai sunkiau: užsienio kompanijos bijo rizikuoti, daug darbingo amžiaus žmonių išeina į frontą, sumažėja statybinių organizacijų pajėgumai. Pastaraisiais mėnesiais elektros tiekimas Vakarų Ukrainoje stabdomas pagal planą – elektra atjungiama kasdien kelioms valandoms. Nors tuo metu įjungiami elektros generatoriai, procesai vis tiek sulėtėja. „Kita vertus, žmonės gyvena ir turi planų. Saulėtą vasaros pavakarę Lvive gali ir užsimiršti, atrodo, gyvenimas teka panašiai kaip ir Vilniuje. Darbai vyksta net tokiame mieste kaip Kryvyj Rihas, esančiame už 100 kilometrų nuo fronto linijos. Jis bombarduodamas kasdien ar kas antrą dieną. Sirenos kaukia, bet užmojų nesustabdo. Šiame dideliame pramoniniame mieste susidaro labai daug atliekų. Iš jų planuojama 300 tūkst. tonų pajėgumu gaminti kurą cemento gamyklai, atsisakant iškastinio kuro. Žaviuosi ukrainiečių iniciatyvumu“, – kalbėjo aplinkos inžinerijos specialistas.

Gyventojai pratinami rūšiuoti

Lvive J. Valiūnui įspūdį paliko efektyvus maisto atliekų surinkimas: yra tam skirtų konteinerių tinklas, Lvivo pakraštyje, šalia būsimų atliekų mechaninio biologinio apdorojimo įrenginių, veikia kompostavimo įrenginiai, įsigyti gavus lėšų iš Europos investicijų banko. Nors rūšiavimo kokybė dar nedžiugina, gyventojai yra pratinami skirti maisto atliekas nuo kitų buitinių atliekų. Atsiranda ir pakuočių bei antrinių žaliavų rūšiavimo galimybė, nors Ukrainoje, skirtingai nei Europos sąjungos šalyse, netaikoma gamintojų ir importuotojų atsakomybė organizuoti bei finansuoti į rinką tiekiamų pakuočių surinkimo, perdirbimo ar šalinimo sistemą. Plonieji plastikiniai maišeliai Lvivo miesto parduotuvėse yra apmokestinti, kaip ir Lietuvoje, tačiau jie – biodegraduojantys.
„Taros užstato sistemos, kokia džiaugiamės Lietuvoje, Ukrainoje nėra. Šalyje dar nėra ir stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelių tinklo. Vienintelė tokia aikštelė yra Lvive, veikianti tarsi savanoriškai, kaip labdara miestui. Vietos įmonė didelių gabaritų atliekas iš gyventojų priima nemokamai, registruoja tušinuku į sąsiuvinį ir vėliau stengiasi dalį atliekų realizuoti. Kadaise taip Vilniuje pirmąją atliekų surinkimo aikštelę įrengė dabartinis „Ecoservice“, – priminė pašnekovas.

Reikalinga ir gyva patirtis

J. Valiūnas įsitikinęs, kad ne mažiau nei daiktai ir pinigai ukrainiečiams yra reikalingas gyvas pamatymas ir supratimas, kaip kitose šalyse vyksta tam tikri atliekų tvarkymo procesai. Jis akcentuoja būtinybę kviesti, rodyti, mokyti savivaldybių, įmonių atstovus, jei tik yra tokia galimybė. „Jau 5–6 Ukrainos atstovų delegacijos lankėsi Lietuvoje, apžiūrėjo Vilniaus regiono nepavojingų komunalinių atliekų sąvartyną, žaliųjų atliekų kompostavimo aikšteles, stoteles DĖK’ui bei kitus Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) administruojamus objektus. Praėjusią savaitę delegacija iš Chmelnickio miesto lankė kelių Lietuvos miestų atliekų mechaninio biologinio apdorojimo įrenginius. Mūsų partneriai Ukrainoje nėra „ant ribos“, jie turi pinigų ir atvažiuoti, ir planuoti į priekį“, – sakė J. Valiūnas. Svarbus vaidmuo kuriant formuojant europietišką atliekų tvarkymo sistemą turi ir specialistai iš užsienio šalių – Prancūzijos, Norvegijos, Lietuvos bei kitų šalių. Laimėję konkursus ir finansuojami skirtingų fondų, jie prižiūri įvairius infrastruktūros gerinimo projektus Ukrainoje, nepaisant karo.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/projektai/atlieku-kultura/atlieku-tvarkymo-specialistas-apie-gyvenima-ukrainoje-jie-neturi-uzsikasti-siukslese-del-to-kad-vyksta-karas-120042936